MENIU

Jau kone prieš pusmetį (DELFI, kovo 19 d.) atvirame laiške gerbiamam ministrui priminiau akivaizdžią tiesą: švietimo sektorius buvo, yra ir bus svarbiausia mūsų ir mūsų valstybės išlikimo gija. Švietimas — tai antroji mūsų krašto apsaugos ministerija. Be išsaugotos kultūros, be tradicijų nebus nei ką ginti, nei ko patrankas bei tankus pirkti.
Per dvidešimt su viršum metų tiek prisiklaidžiota švietimo koridoriais, tiek priskaldyta malkų, kad pamintas ir reikalas — Tėvynėje augantis žmogus. O juk nūdienė mūsų laisvė, ištvėrusi ir sovietmetį, ir išorės kontrolę, savo esme, savąja šviesa — Lietuvos mokyklos vaisius. Pirmieji laisvės metai dar buvo susiję su pagarba mokyklai, o ir Meilės Lukšienės darbai gyvavo. Dabar iš to milžiniško įdirbio ir palikimo liko tik Meilės Lukšienės vardo premija. Lietuvos mokyklą užgulė „internetinis debesis“, „kompiuterizavimas“, projektai-klajokliai. O kas liko iš Tautinės mokyklos programų? Tik vardas. Lietuvos valstybinė mokykla ruošia mūsų vaikus emigracijai, nebe Lietuvai. Ruošia beribiam pasauliui.

Tad leiskite, gerbiamas ministre, šios didžios bėdos akivaizdoje šį tą pabrėžti. Pirma, prieš pusantrų metų pompastiškai buvo pristatytos trys „idėjos Lietuvai“. Dalyvaujant didžiajai žiniasklaidai, Prezidentei, ministrams. Viena iš idėjų buvo puiki — mokytojo profesijos prestižas. Kas liko iš tos idėjos, o ir iš to prestižo? Atgriuvo etatinio apmokėjimo chaosas, o su juo įvyko ir Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) sunaikinimas. Šio universiteto prijungimas prie Kauno, prie VDU (!) išsyk sugriovė visą pedagogų rengimo sistemą. Tradicijos sunaikinimas labai brangiai kainuoja. Pirmiausiai — programų nuosmukiu. Kai integruojančios institucijos nebeliko, programos tapo palaida bala, o didžioji dauguma geriausių pedagogikos specialistų (LEU darbuotojų) pabiro kaip palaidi žirniai — kas atsidūrė viešosiose įstaigose, kas privačiose mokyklose. Savo dalį gavo ir NVO (nevyriausybinės organizacijos).

Absurdas: pedagogų rengime prie silpnesniojo VDU (edukologijos rodiklis 134 taškai) buvo prijungiamas stipresnis LEU (522 taškai). Šiuo žingsniu buvo padarytas didžiulis nusikaltimas Lietuvai, Lietuvos švietimui ir šalies ateičiai. Visi šiandien net oda jaučiame: mus užgriuvo sisteminė švietimo krizė. Pasakysite, kad ne viskas juoda, nes vis dar pilka? Ir kad rengiamos ar net parengtos naujos programos? Deja, pedagogikos žinovai sako: vis vien tai be jokios sistemos, o ir daroma tebemarinant ministerijos satelito — Studijų kokybės vertinimo centro (SKVC) — koridoriuose.

Gerbiamas ministre, Jūs turite alibi: naujos reformos pradėtos ne Jums vadovaujant. Bet ar jus tenkina toks Lietuvos Respublikos Vyriausybės požiūris į nacionalinės pedagogikos reikalą? Be to, praėjo jau geras pusmetis, Jūs galėjote stabdyti griūtį. Apie atlyginimų kėlimą mokytojams diskusijos baigėsi. Atlyginimų kėlimas reikalauja sutelkti lėšas, vadinasi, sisteminių reformų visoje švietimo sistemoje. Ko pirmiausiai reikia? Reikia bent jau Vengrijos vyriausybės drąsos ir dorovės. Žinoma, ir proto. Toji šalis neoliberalų Europos Sąjungos komisijose keikiama ir pjaunama bet kuria proga. Bet iš tikrųjų būtent Vengrija tampa sėkmingiausiu Europos projektu, iš kurio nebėgama; būtent Vengrijoje per pastaruosius dešimt metų sparčiai auga darbo vietų skaičius, auga gimstamumas, kultūros ir sporto renginiai sutelkia šeimas. Ten pastoviausiai Europoje ginamas švietimas kaip nacionalinio-valstybinio gyvenimo sritis. Vengrijoje tris ir daugiau vaikų turinčios šeimos sulaukia ir mokestinių lengvatų, ir švietimo sistemos papildomo dėmesio. Tai tokia valstybės paslauga sau pačiai, savo ateičiai.

Ko mums reikia? Labiausiai — pasitikėjimo savimi. Tikėjimo, kad ministerijos viduje atsiranda sistema. Ir — kas ne mažiau svarbu — dar reikia žinojimo, kad pačioms švietimo įstaigoms pagaliau bus suteiktas veikimo kreditas. Kiek galima kaustyti mokyklų vadovus ir mokytojus? Kiek visus šventos profesijos žmones bauginti „vaiko teisėmis nesimokyti“? Juk tai baisu, taip nieko nebus, taip visi eisime į pragarą. O pirmiausiai nusirisime iki policinio švietimo lygmens, kur reguliuojama kiekviena kompetencija, kurioje kontroliuojamas pats mokymo procesas, o nuo lubų lyja ataskaitų lietūs. Kaip prie komunizmo.

Protingiausia ir vaisingiausia būtų leisti mokytojams patiems mokyklose konstruoti ugdymo procesą, prižiūrint tik jų darbo vaisius. Pasiektume ir konkurencingumo, ir rezultatų augimo. Pasitikėjimas mokytojais ir ugdymo institucijų vadovais — tai juk gėris, duodantis keleriopą naudą. Reikia gryno oro! Argi neaišku? Dažnas reiškinys: prireikia pavaduojančių mokytojų, mokytojo padėjėjo, neformalaus ugdymo specialisto — prašom, ministerija, padėkite! Nėra lėšų? — perskirstykite EU lėšas, užuot skirstę jas ministerijos darbuotojams įdomioms veikloms finansuoti.

Mokytojas, ieškodamas žinių, už vienos dienos kursus dabar sumoka nuo 10 iki 100 eurų. Kompensuoti šių išlaidų ugdymo institucijos galimybių neturi. O kaip ministerija? Didinti lėšas mokytojų kvalifikacijai tobulinti, kelti — ar svarsto? Ministerijos satelitinių organizacijų biudžetus būtų galima panaudoti mokytojų atlyginimams didinti. Pavyzdžių yra. Antai, Panevėžio rajono Aukštelkės daugiafunkcio centras. Jam sėkmingai vadovauja buvęs Švietimo ir mokslo viceministras V. Bacys. Jis tvirtina, kad ministerijos darbuotojai yra naudingi… kaip jie vietoje, o ne ministerijoje.

Ne paslaptis: ugdymo centrai gali veikti be ministerijos pagalbos. Ugdymo programas užsakytų savivaldybės, universitetai audituotų ir akredituotų vieni kitų studijas. Čia nei ministerijos, nei SKVC tarpininkavimo nereikia. Lietuva pirmauja ES pagal įsigijusių aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą (30–34 amžiaus grupėje 57,6 proc.). Šį rodiklį nuolat pašiepia politologai, neoliberalai, jo nevertina ir biurokratai. Kone visi nepriklausomybės metų Švietimo ministrai jį menkino. Tačiau būtent jis yra itin patrauklus tiek saviems, tiek didiesiems užsienio investitoriams. IT technologijų šalis juk norime būti, bet ar tik be IT specialistų?

Turime pripažinti, kad laimės atveju ne dėl ministerijos švietimo politikos jaunuoliai renkasi studijas ir gyvenimą Lietuvoje. Tai iš esmės lemia šeima, o dar labiau — mokytojų profesionalumas, jų atsidavimas profesijai ir — pagaliau! — lietuviškas gyvenimo būdas. Kas toliau? Ar ir vėl — tyla?