MENIU

Prezidento Gitano Nausėdos pirmasis užsienio vizitas į Lenkiją –
simboliškas žingsnis. Šis simboliškumas daug platesnis ir reikšmingesnis,
negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Vargu ar daug kas užčiuops (mūsų
politologai ypač) didesnę galimybių reikšmę, negu tradiciškai nutinka.

Matyt, ir vėl pasimelsime maždaug taip: esą Lenkija yra istorinės ir strateginės reikšmės partneris ir
NATO bastionas Rytų Europoje. Bus daromos tradicinės išvados, brėžiami tradiciniai vektoriai, tariamos
kelios konstantos apie Vakarų šalių ir Rusijos jėgų balanso išsaugojimą, apie agresyvumo iš rytų
atgrasymą. Žinoma, ir šiek tiek ekonomikos. Visa tai taip.

Tik ar nebūtų galima išgirsti kažką visai naujo, iš esmės naujo?
O išgirsti pats laikas, nes Europoje senokai gyvuoja vadinamoji Višegrado šalių grupė: Vengrija, Lenkija,
Čekija ir Slovakija. Ir šių šalių grupė kiekviena savaip ir suvereniai daro įtaką bendrai Europos Sąjungos
(ES) politikai.

Lenkija šiuo metu Višegrado grupėje yra stipriausia. Tai užsigrūdinusi šalis, kuri išvengė 2008–2009 metų
krizės. Vengrija savo ruožtu išvengė socialinio sektoriaus griūties 2015–2016 metais, kai šį sektorių
galėjo sugriauti per šalį plūdusi Rytų migrantų armija. Šiuo metu abiejų šių šalių vidinis (nacionalinis)
produktas auga sparčiau negu kaimynų, nacionalinė politika gina Europos kultūros vertybes labiau negu
kas kitas.

Lenkija ir Vengrija šiuolaikinėje ES kalba apie ES išlikimo grėsmes, o tai nepatinka tų grėsmių
nenorintiems matyti ES vadovams. Abi šalys, o ir visos keturios Višegrado šalys, kalba apie Europos
Komisijos, o ir pačiam Europos Parlamentui apie normų, reglamentų ir direktyvų paklydimą, nuklydimą
nuo Europos vertybių. Pirmiausia nuo krikščionybės ir šeimos vertybių, o kas dar svarbiau – tautų
suverenių galių nepaisymo. Tai ne šių dviejų šalių vidinis priešgyniavimas integracijai (kuri šiaip jau
gerokai akla), bet vidinis susirūpinimas ES likimu.
„Brexit“ kontekste šis susirūpinimas yra realus.

O dabar pažvelkime dar kiek plačiau.
Šio istorinio mirksnio metu, keturiomis dienomis anksčiau nei buvo inauguruotas G. Nausėda, Latvijoje
inauguruotas prezidentas Egilas Levitas. Latvis pirmojo užsienio vizito šalimi pasirinko Estiją.
Pabrėždamas, kad taip Latvija dar sykį pademonstruos, jog ji – Šiaurės Europos šalis.

Keturiomis dienomis anksčiau nei buvo inauguruotas G. Nausėda, Latvijoje
inauguruotas prezidentas Egilas Levitas. Latvis pirmojo užsienio vizito šalimi
pasirinko Estiją. Pabrėždamas, kad taip Latvija dar sykį pademonstruos, jog ji –
Šiaurės Europos šalis.
– Arvydas Juozaitis

Atmeskime mūsų tradicinį aklumą Latvijos atžvilgiu, dabar kalba ne apie dvišalius santykius, o apie
geopolitinius vektorius. Ir pamatysime dar įdomesnį faktą: šio istorinio mirksnio metu Estijos vidaus
reikalų ministras vyksta į Vengriją. Jau nuvyko. Kyla klausimas: ar tai tik sutapimas, ar likimas? Likimas,
siūlantis naujas galimybes?

Pasaulio naujienų agentūros pranešė, kad Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas susitiko su Estijos
vidaus reikalų ministru Martu Helme ne šiaip sau, o ieškodami būdų, kaip paskatinus Vengrijos ir Baltijos
šalių bendradarbiavimą. Ekonominį? Taip, žinoma, bet pirmiausia – vertybinį ir gynybinį.
Jiedu sutarė, kad Europos krikščionybė atsidūrusi pavojuje, o išorinės Europos sienos, turinčios suteikti
Europai vidinio saugumo, reikalauja naujos gynybinės politikos.

Vengrijos, kaip Višegrado šalių grupės lyderės, pozicija – tai lyderės pozicija. Ji patyrusi, ji žino, kaip gintis
nuo stichijos, naikinančios šalies gyvybingumą ir tradicijas. Nei Estija, nei visos trys Baltijos šalys
praktiškai dar nesusidūrė su migrantų armijos stichišku antplūdžiu. Lenkija jau susidūrė.
Argi tai ne naujas geopolitinis pasiansas? Būtų naivu jo nematyti.

Atkreipkime dėmesį į naująjį Latvijos prezidentą Egilą Levitą. Jis – vienas iš labiausiai teisiškai
kvalifikuotų valstybės vadovų Europoje. Jis – vienas iš 1990 metų Latvijos suverenumo deklaracijos
autorių, Latvijos Konstitucijos preambulės autorių; jis 1995–2018 metais buvęs įvairių aukščiausių
Europos teismų ir tarptautinio arbitražo teisėjas.

Tad kaip šis puikiausiai Europos integracijos procesus pažįstantis politikas mato naujas globalizmo
tendencijas? Visai kitaip nei dauguma Lietuvos politikų. Savo inauguracinėje kalboje Latvijos Saeimoje,
liepos 8 dieną E. Levitas pasakė: „Mūsų šaknys grindžiamos kalba ir kultūra, o šiuolaikiniam latviškumui
vis didesnę reikšmę įgauna ateities dimensija. Ji apima ir mūsų vertybėmis pagrįstą tapatybę…“

Ar dar ilgai tęsis tradiciškai chroniška Lietuvos politikų liga gyventi taip, tarsi
latvių broliai ir sesės yra trečiojo pasaulio kaimynai?
– Arvydas Juozaitis

Jis pabrėžė, kad naujos globalizacijos sąlygomis latviškumas (latvietiba) yra žmogaus pasaulio
išgelbėjimo galimybė Latvijoje.
Kokie šiame kontekste galėtų kilti klausimai mūsų prezidentui vykstant į Lenkiją, ir apskritai –
bendraujant su Lenkija? Klausimai turi būti bent keli.

Pirmas: ar naudinga nematyti Vengrijos inovacijų gelbstint Europos vertybes ir tapatybę, tikrą integraciją,
o ne prievartinę? Tai liudija ir tikrą norą išsaugoti Europą.,

Antras: ar naudinga, bendraujant su Lenkija, palikti nuošalyje Estiją, vadinasi, ir Latviją, nematant
Vengrijos? Net galimų susitarimų su Višegrado šalimis kontekste?

Ir trečias, liūdniausias, klausimas: ar dar ilgai tęsis tradiciškai chroniška Lietuvos politikų liga gyventi taip,
tarsi latvių broliai ir sesės yra trečiojo pasaulio kaimynai?

https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/arvydas-juozaitis-estai-ir-latviai-vel-mus-aplenks.d?id=81740147