MENIU

Valstybės statybos uždavinys yra labai panašus į kopimą į kalnus.

Čia nėra plačių ir išbandytų vieškelių, aplinkui pilna neįveikiamų uolų kliūčių, bei šalia tvyrančių bedugnių pavojų, kai klimatas yra labai permainingas.

Todėl šiame uždavinyje yra labai svarbu pagal turimas jėgas bei galimybes numatyti galutinį tikslą ir gerai suplanuoti tarpines stoteles, jėgoms bei ištekliams pasipildyti.

Dar svarbiau turėti ištikimus šerpus bei darnią komandą, pasiruošusią visas jėgas atiduoti, kad bent vienas iš lyderių pasiektų galutinio tikslo viršūnę.

Tai komandinis darbas vardan tikslo. Iš esmės toks iššūkis reikalauja pasiaukojimo, kurio neatpirks galimos pergalės šlovė, o rizika sunkiai prognozuojama.

„Sąjūdžio“ banga mus užnešė ant Nepriklausomybės plokštikalnės, kurioje trims dešimtmečiams užstrigome, vieni kylame, kitus stumdami žemyn, kaip tas mitinis gyvulys „stumk-vesk“. Reikia visuotinio proveržio.

Kas iš esamų pretendentų tokiam iššūkiui pasirengęs?

Ingrida pasirengusi plaukti ant TS-LKD plausto sraunia kalnų upe žemyn į ES federacijos tvenkinį ir mus bei mūsų istoriškai nulemtą kultūrinę tapatybę ištirpdyti tame kultūrų katile be vienareikšmės praeities gijos ir miglota ateitimi. Tai kelias į niekur, į eilinę utopiją.

Gitanas plaukia ant globalaus finansinio kapitalo plausto, kurio uždavinys apeiti visus natūraliai susiformavusius valstybių ir tautų savisaugos apribojimus.
Nors bankininkai gerai žino, kad vertybes reikia gerai saugoti, kitaip jas išnešioja. Kažkodėl globalistai nori griauti valstybių ir tautų sienas, bet neatveria bankų saugyklų ar savo privačių valdų durų… 🙂

Šio kelio pabaigoje stovi G.Orvelo „Gyvulių ūkio“ finansinio korporatyvinio Pasaulio banko ferma su skolų garduose tvarkingai sulygiuotais gyvuliais, penimais atliekomis nuo Vyresnio brolio puotos stalo…

Saulius žada daugiau tvarkos, tačiau tvarka yra tik forma be turinio, nes betvarkė taip pat yra viena iš galimų tvarkų, jos vertę mes šiandien labai gerai jaučiame, o jos kainą išmatavome Garliavoje, viešuose pirkimuose bei teismuose…
Jau nekalbant apie vokiško „ordnungo“ patirtis.

Vytenis, kaip pridera socialdemokratui, labiau kalba apie socialinį teisingumą sėdėdamas ant to paties ES komisarų plausto ir plaukia iš esmės ten kur srovė neša ir Ingridą, nors tai yra tik Gitano pasirinkto kurso laikina stotelė…

Naglis su Mindaugu kalba apie daugumą, kuri yra įstrigusi seklumoje, ir pagrįstai kaltina aukštupyje susėdusį ir gerovės upę užtvenkusį politinį bei verslo savininkų elitą, aukštai pakilusį virš kūrybinio elito, reikalaudami atverti mokestinius pelno užtvankos šliužus.
Deje, jie nėra paskaičiavę galimybių bei pasekmių prognozių ir vargiai ar tai įmanoma ne tik praktiškai, bet ir teoriškai. Todėl tai gali baigtis taip pat, kaip su „optimizavimo“ eksperimentu Černobilyje – blogai pamatuotas srautas nuplaus tuos ant seklumos ir galiausiai, kaimynų džiaugsmui, verslo užtvanka liks gamtovaizdį darkančiu reliktu ant išsekusio upelio, perimto kitų nuosavybėn…

O juk valstybė yra sudėtingesnė už lėktuvą, kurį, skrendantį ore taisyti gerai neįvertinus galimybių, yra per daug rizikinga. Tam pirma reikia gerai pasiruošti ir pamodeliuoti galimus scenarijus. Gerų norų nepakanka. Tam reikia suburti profesionalių ekspertų komandą, o penkerių metų tam vargiai pakaks.

Valstybės, kaip lėktuvo, nutupdyti remontui nėra kaip ir nėra kur, nebent į „federaciją“ galutiniam išardymui ir išsidalinimui. Šią mintį vis primygtiniau mums perša galingesni kaimynai bei sąjungininkai, taip patys tikėdamiesi save sustiprinti ir išlikti mūsų sąskaita, tų pačių egzistencinių iššūkių akivaizdoje.

Tokių kalbų prisiklausę kai kurie jauni ir nekantrūs keleiviai bei įgulos nariai su parašiutais ir saugos liemenėm šoka už borto, kaip kokios žiurkės iš skęstančio laivo…

Jų nekantrumą galima suprasti – tris dešimtmečius sėdėti toje pačioje pažadų bei nepriteklių pelkėje prailgtų kiekvienam, nors vis dar yra kantriai laukiančių…

Vienintelį konstruktyvų ir kompleksinį sprendimą siūlo Arvydas su savo komanda. Jis siūlo prisiminti, kad LR lėktuvas vis dar skrenda „Sąjūdžio“ pasirinktu Nepriklausomybės kursu, gana darnioje ES bei NATO eskadrilėje ir, nežiūrint stringančių mechanizmų, vis dar gauna kuro bei draugiškos pagalbos, todėl įgula turi nustoti pagal iš toli duodamus nurodymus nepamatuotai tąsyti vairalazdę ir maigyti mygtukus, stabilizuoti kursą, įjungti autopilotą, gražinti rimtį ir dalykišką pasitikėjimą savimi bei visą dėmesį sutelkti šio unikalaus lėktuvo mechanizmų darniai veiklai, kad bendromis įgulos ir keleivių pastangomis užtikrintų visų saugumą.

Pirma ir būtina sąlyga yra išlikimas, jis ir turi vienyti. Visą kitą galima pasiekti ir mažais bandymų bei klaidų žingsneliais komandinio darbo pastangomis. Tam visi turime pasijusti savo šalies ir likimo šeimininkais ir nustoti galvoti tik apie save, nes po vieną ne tik avis išpjauna…

Ar bus klaidų? Žinoma bus. Tam ir gyvename, kad jas taisytume ir nugalėtume, šiame į ateitį skrendančiame lėktuve.