MENIU

Mes užkopėme ant labai pavojingos aikštelės. Nuo jos galima kilti nauju laiptų maršu, bet galime ir žengti žingsnį link turėklais neapsaugotos prarajos.

Bepigu lengvatikiams ir naivuoliams – jiems visa, kas juda, visa kas yra „pirmyn“ ir yra tik pirmyn, pažangu. Jiems ir globalizacija – tik pažanga, nes ji juda kažkur „pirmyn“. Deja, globalizacija sukėlė net du pasaulinius karus, o ką jau kalbėti apie nuolatinę karo būseną, tautų susinaikinimo grėsmę. Niekuomet žmonija nebuvo laisva nuo prievartos. Grėsmės tik auga.

Kas mus saugo? Padorumas, žmogiškumas, kuris neįmanomas be proto. Protas tampa sąžine, kai nurodo gėdos ribas. Jis perspėja: „Čia – riba“.

Visa tai reikia prisiminti, nes nutikus „aktui“ prieš Generolo Vėtros (Jono Noreikos) atminimo lentą, apima jausmas, kad mes žengtelėjome link bedugnės. Mus stumia link jos. Be gėdos ir sarmatos, kaip sakydavo Lietuvoje. Bet kuris teisuolis ar kovotojas nieko vertas, jeigu jis pamynė savyje gėdos jausmą. Niekdarys, siekiantis tapti Europos Parlamento nariu Vilniaus centre – gėdą savyje pamynęs žmogus.

Ar jis neišbraukė savęs iš žmonių būrio? Ne, jis laiko save geresniu už žmones — jis siekia tapti Europos Parlamento deputatu. Ypatingu žmogumi.

Trupino trapų žmogiškumą. Ar chamizmas, vandalizmas, barbarizmas yra kas naujo? Patys vardai sako, kad ne. Biblinis Chamas (Hamas) pavertė savo vardą bendriniu, nes niekino tėvą. Vandalizmas tapo bendriniu, nes vandalai – rytų germanų gentys – buvo itin žiaurūs kultūros naikintojai.

Graikų žodis barbaras tapo bendriniu, nes reiškė žmogų, stovintį anapus žmonių visuomenės. Žmogus lieka žmogumi tik tuo atveju, kai gina žmogiškumą. Kai žmogui neginti savo pasaulio – gėda. Niekdariui, siekiančiam tapti Europos Parlamento nariu – gėda? Ne, žinoma, ne. Jis didžiuojasi savo begėdyste. Savuoju „teisuoliškumu“. Niekdario vardo neminėkime, pasakykime tik, kad jis – chamas, vandalas, barbaras.

Ar tokį Lietuva turi siųsti lyg savo atstovą į Europos politinį centrą? Patys ir atsakysime. Žinoma, lenta su užrašu „Generolas Vėtra – Jonas Noreika“ turi būti atstatyta. Bet prieš tai padarydami, apsidairykime, ar nėra mūsų renkamuose organuose panašaus tiražo asmenų? Juk dažnai matome, kaip kruta juda chamo-vandalo-barbaro rūbais besipuikuojantis veikėjas. Ir ne vienas.

Žmogiškumas ir gėda sudaužomi net žodžiu. Kai mūsų Seime lyg kūju vienas deputatas talžo kitą, šaukdamas „tamsta – fašistuojantis!“ – jis iš chamo-vandalo-barbaro repertuaro. Taip, taip – tai jau yra mūsų Lietuvėlėje. Nereikia nei Rusijos ar Ukrainos. Sakoma, kad dabar – „pinigų karta“. Pinigai kuria valdžią, o pinigus ir valdžią – jo didenybė Dėmesys. Dėmesys – tai vartojimų dažnis. Tai net „patiktukų“ lietus ir daugis interneto platybėse.

Bet ar viso to nusipelnė Lietuva? Kol mes nepraradome gėdos jausmo – nenusipelnė. Nežengsime bedugnės link, nors ir užkopėme ant labai pavojingos aikštelės.