MENIU

Jaukiant vertybes, skleidžiama antilietuviška propaganda, kai kam naudinga, ypač tiems, kurie apžioję  globalistinį pinigų kranelį, iš kurio teka eurai, skirti globalistinės ideologijos propagandai Lietuvoje, čia kaitinant valstybinį nestabilumą, ir siekiant šioje, mums šventoje Žemėje, sukurti „Lietuvą be lietuvių“, sunaikinti mūsų tautą, šeimas, mūsų kultūrą ir vertybes, sugrąžinti  mus į naujosios, nors ir europietiškos, prorusiškos imperijos   glėbį. Kam tai naudinga?

Filosofo Vytauto Radžvilo ir žurnalisto Daliaus Stanciko nuomone, „tautines vertybes skelbiantis kandidatas šiandien neturi šansų patekti į Prezidento rinkimų antrąjį turą, juolab laimėti tuos rinkimus. Nesvarbu, kas jis būtų – Arvydas Juozaitis, Vytautas Radžvilas, ar net Justinas Marcinkevičius (D. Stancikas. V. Radžvilo klaida, arba Kas yra „tautinių jėgų „ kandidatas? // Alkas.lt. – 2019.03.25). Žurnalisto Kęstučio Girniaus nuomone, Lietuvoje taip atsitiko todėl, kad „Lietuva neturi rimtos, perspektyvios dešiniųjų partijos. Ankstesnės tautininkiško atspalvio partijos gebėdavo surinkti vos vieną procentą balsų. Politika, kaip ir gamta, nemėgsta vakuumo, anksčiau ar vėliau atsiras politinė jėga, kuri mėgins užimti šią nišą. Šiuo atžvilgiu itin įdomi Arvydo Juozaičio kandidatūra į prezidentus bei jo organizuojamas visuomeninis sambūris „Lietuva yra čia“. Dešinės partijos, bent kaip aš jas suprantu, yra gana konservatyvios, gina tradicines, dažnai krikščioniškas vertybes, daug reikšmės skiria tautinės kultūros ir tautinės valstybės puoselėjimui, įtariai žiūri į kai kuriuos globalizacijos aspektus, Europos Sąjungą (ES) įsivaizduoja, kaip tėvynių Europą, o ne federalizuotą vienetą. Juozaičio programoje pirmenybė skiriama Lietuvai ir lietuviams“ (Cit. Pagal D. Stanciko str. Ten pat).

Tarp kandidatų, jau surinkusių reikiamus 20 tūkstančių parašų profesionalai: bankininkas, ekonomistė, policijos komisaras, dabar premjeras-vadybininkas ir pan., pagal prof. psichologo Gedimino Navaičio apibrėžimą konvencionalaus tipo žmonės, kurį Dž. Holandas apibūdino, kaip prisitaikantį, be vaizduotės, nelankstų. Vienintelis Arvydas Juozaitis priskirtinas kūrybiškam inovatyviam tipui žmonių, kuris gali vesti kitus, juos įkvėpti, pasiūlyti platesnį požiūrį, naujus sprendimus. (Gediminas Navaitis Prezidento profesija. Kokio Prezidento reikia šiandien? // Mokslo Lietuva, – 2019, vas.18, p. 8). Arvydo Juozaičio ir programa kitokia: jam svarbu Lietuva, lietuvių tauta, jos kultūra ir vertybės, galimybė atkurti Lietuvos tautinę valstybę, jos likimas ir išlikimas šioje Žemėje po saule, bent jau 100 metų, geriausiu atveju – amžinai. Man imponuoja dar ir tai, kad vienintelis Arvydas Juozaitis, ketina perimti estafetę iš mūsų tautos ir širdžių prezidentės Dalios Grybauskaitės (Ona Voverienė. Dalia Grybauskaitė – Tautos Prezidentė. – V., 2016). Gi, ką gali pasiūlyti kiti kandidatai? Globalizmą – be išlygų… Nes ten… pinigai, eurai jų papirkimui…  Globalizmo iššūkius jau keleri metai jaučiame. Ir jie bauginantys. Tik ar visi juos suvokia?

Vienas iš svarbiausių globalizmo bruožų – tai stiprėjantis individualizmas, pasireiškiantis ne tik laisvu darbo jėgos  ir kapitalo judėjimu, bet ir naujo tipo žmogaus formavimu. Koks tas naujasis globalistinės visuomenės žmogus – kosmopolitas, imigrantas, pasaulio klajoklis be šaknų ir giminės, agresyviai demonstruojantis savo nenorą susieti save su šeima, tauta, savo valstybe, jausti joms pareigą ir atsakomybę už jų likimą ir išlikimą. Tai – šimtaprocentinis pasaulio klajoklis, nenorintis save sieti su jokia bendruomene bei žodžiu „mes“, o tik „aš“. Tokių Lietuvoje jau atsirado 830 tūkstančių, išklydusių į pasaulį klajoti ir duoneliauti. Ir kiekvienais metais dar jų randasi.  Kitas bjaurus globalizmo bruožas kultūros tapsmas vartotojiška. Dabartinėje Lietuvoje tautinė kultūra patiria didžiulį spaudimą iš tarptautinės masinio vartojimo kultūros centrų.  Į tos kičinės kultūros sklaidą įjungtos visos naujausios komunikacijos technologijos ir ypač internetas. Slopinama tautinė savimonė, o jai silpstant, vis sunkiau darosi išsaugoti ir tautinį tapatumą. Menkėja religinių vertybių ir Bažnyčios vaidmuo visuomenėje. Mažėja Bažnyčios, kaip universalių vertybių skelbėjos įtaka, įsigali postmodenus kultūrinis pliuralizmas, vis dažniau verifikuojamos vertybės, kuriomis dešimtmečiais nebuvo abejojama. Plinta agresyvūs nauji religiniai judėjimai, o Bažnyčia  nesugeba rasti jiems deramo atsako, Kaskart Bažnyčiai vis sunkiau pretenduoti į tautą vienijančios institucijos vaidmenį.

Didžiausia grėsmė tenka gimtajai kalbai. Nacionalinę kalbą vis labiau išstumia anglų kalba. Anglų kalba jau laikoma vienintele bendravimo ir bendradarbiavimo kalba. Nors lietuvių kalba pripažįstam europine, bet ji nėra vartojama visuose ES regionuose. Mūsų konsulatai ir ambasados tuo nesirūpina. Taip ne tik neginamos lietuvių kalbos teisės, bet ir žeminamas pačios mūsų valstybės prestižas. Menkėja ekonominis savarankiškumas, Lietuvos ekonomikai kuo toliau, tuo labiau integruojantis į pasaulio ekonomiką. Vietinis kapitalas nepajėgia konkuruoti su galingu užsieniniu ir dažnai užleidžia pozicijas stipresniam. Kapitalas sentimentų neturi. Ekonominio savarankiškumo mažėjimas suponuoja ir mažėjimą politinio savarankiškumo. Būdama ES nare Lietuva netenka dalies suvereniteto ir politinio savarankiškumo .  Lietuvoje pirmenybė teikiama ES įstatymams, kuriems mes privalome paklusti. O tai menkina pasitikėjimą sava valstybe, jos autoritetu. Lietuvos piliečiai nepasitiki mūsų valstybės teisingumu, ir teisimgumo ieško ES teisinėse institucijose. Menkėja pasitikėjimas savo Vyriausybe ir valstybės tarnautojais, jų gebėjimu spręsti ekonominius ir socialinius klausimus. Lietuvoje išrinkti delegatai į ES institucijas nėra įsisąmoninę tvirtai ginti Lietuvos interesus ES, vengia išsakyti savo poziciją, reikalingą Lietuvai, kuri nebūtinai sutampa su didžiųjų valstybių nuostatomis; demonstruoja nepilnavertiškumą, politinį servilizmą. Matydamos tokš nuolankumą didžiosios valstybės nelabai linkusios paisyti Lietuvos gyvybinių interesų. ES yra nusiteikusi saugoti ir puoselėti tautinį tapatumą, yra apsisprendusi, kad kiekvienos ė ES įeinančios valstybės kultūra yra europinė vertybė. Reikia tik mums patiems tas vertybes gerbti ir bet kam bet kuria iš jų suabejojus, tvirtai jas ginti. Būtina ginti ir savo ekonominius interesus. Norint tai daryti veiksmingai būtina pažinti ekonomikos situaciją visų į ES įeinančių valstybių mastu. Visur, visada ir visomis priemonėmis būtina ginti savo tautinį tapatumą, savo tautinę kultūrą, tautos išlikimo, jos kultūrinių vertybių tęstinumo ir paveldo išsaugojimu ir puoselėjimu (Valdas Pruskus. Globalizacijos iššūkiai tautiniam tapatumui //Mokslo Lietuva. -2005, birž.18, p. 13)

Buvęs politinis kalinys ir tremtinys Algirdas Endriukaitis klausia: „kas liko iš daugelio nepriklausomybės pradininkų šūkių?… Ką reiškia Lietuvai Garliava, CŽV kalėjimas, dviguba pilietybė, V. Pociūno žūtis, tautinė mokykla, (sunaikintas pedagogikos mokslas ir pedagogų rengimo sistema? – O.V.), vietoje Vyčio Lukiškių aikštėje – šunų pasivaikščiojimo alėja (gal dar „Bunkeris – valdančiųjų aliuzija, jeigu priešinsitės mūsų šliaužiančiajai diktatūrai – visus sukišime po žeme – O.V.), Mariui Ivaškevičiui paskirta Nacionalinė premija už cinišką išsityčiojimą iš pasipriešinimo asmenų ir idėjos? … Kas šiandien iš biudžetinių partijų siekių turi Lietuvos viziją? Kuri nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė nubraukė ašarą dėl 4 000 išbrauktų kaimų pavadinimų, kur jau nebegyvena nei vienas žmogus, o Lietuva traukiasi, kaip Šagrenės oda?… Lietuvai prezidento reikia: ne gero buhalterio, finansininko, statybininko, ar gydytojo, o guldančio galvą už Lietuvą, turinčio aiškų suvereniteto įdirbį ir siekį (Algirdas Endriukaitis. Nesiduokime vedžiojami už nosies – šiame pasaulyje nieko naujo // „Lietuva yra čia“. – 2019.03.23).

Iš visų kandidatų į Lietuvos prezidentus – tik vieninteliam Arvydui Juozaičiui tai rūpi. Todėl rinkimuose balsuosiu už jį. 

Jeigu už Jį, Lietuvą ir mūsų tautą nubalsuos nors 100 tūkstančių lietuvių – Lietuvoje ir užsienyje – bus čia Lietuva stipri ir laiminga, stiprinanti savo valstybingumą ir kurianti savo ilgaamžę ateitį!

Prof. Ona Voverienė, Vilnius, 2019.03.30