MENIU

Būdamas Londone sužinojau apie Romualdo Ozolo – Sąjūdžio ideologo tapusio įrankiu naudojimo lietuvių politinėje kovoje. Prieš mano siekį. Kažkodėl nenustebau. O šiuokart nusivylusiam tenka kalbėti apie tai, kad paskutinį Romo gyvenimo dešimtmetį buvome itin artimi. Jis ne kartą pareiškė apgailestavimą dėl savo pernelyg karšto ir neobjektyvaus laiško, kurį buvo parašęs man 1997-ųjų metų Prezidento rinkimų kovos įkarštyje. Tuokart mes buvome atsidūrę skirtingų barikadų pusėse, – taip pasitaiko ir draugams. Istorinė Lietuvos lemtis mus vėl suartino labai greitai – 2013 m. kartu subūrėme pirmąjį referendumo dėl Žemės nepardavimo užsieniečiams iniciatorių dešimtuką. Su Romualdo žmona Irena ir dukra Jurga bendraujame ir mename mūsų bendrą gyvenimą. Turiu visas paskutines Romualdo knygas su šiltomis Jo dedikacijomis.

Draugystė su Romualdu išgyveno ir 1982-1988 metų aukštumas, ir 1997-2000 žemumas.
Buvo 1997 metų duobė, kai mūsų požiūriai į to metų uždavinius ir politiką gerokai išsiskyrė. Tada Romualdas leido sau pasakyti tokius žodžius, dėl kurių vėliau ir jam, ir man buvo sunkoka atnaujinti draugystę. Šios (paskutinės jam gyvam esant) knygos dedikacija daug ką liudija. Neskelbčiau jos, jeigu piktavaliai veikėjai (ir net ne politikai) nebūtų dabar piktdžiugiškai iškėlę tų rinkiminių kovų perteklinį laišką. Romualdas jį rašė siekdamas ūmios įtakos potencialiam rinkėjui.
Tyčiotis linkusiems — ką sakysi? Neuždrausi tyčiotis iš savęs. Tad atsakau taip: „Pamatykite rąstą savo akyje“.

Romualdo Ozolo paskutinės knygos, kurią jis man dedikavo, titulinio įrašo faksimilė. Po dedikacija padariau prierašą „Klaipėdoje“, kur mudu tuokart susitikome.