MENIU

Parašyti kelis žodžius MOTIEJAUS VALANČIAUS amžinybės knygoje, Nasrėnuose – tikra laimės akimirka. Už lango žiema, o sieloje šilta. Vyskupo statulėlė stebi, kad nepadaryčiau klaidų.

Štai kur prasidėjo tikras Lietuvos atgimimas. Tik pagalvokime: net čia, Žemaitijoje, ant sienos kabo lenkiškas žemėlapis (kur ne Nasrėnai, bet Nasriany); čia visur skamba rusų vieša kalba, o pats M. Valančius priverstas priesiekti tarnystę Rusijos imperijai… Ir vis vien – vis vien jis organizuoja knygnešių spaustuvių tinklą Rytprūsiuose, iš kur tūkstančiais upelių, su kiekvienu knygnešiu ir jo kuprine ima tekėti į mūsų žemes lietuviškas žodis ir raštas — upeliais į ateitį.

Mums teko tą ateitį pavadinti LIETUVIŠKA LIETUVA. Dabar — LIETUVIŲ VALSTYBINĖS KALBOS VALSTYBE.


Post scriptum:
Šiandien Motiejui Valančiui ypatingą dėmesį skiria mūsų tapybos klasikas Aloyzas Stasiulevičius. Jis savo paveiksluose pavaizduoja ir vyskupo užrašus, paimtus iš jo maldaknygės.