MENIU

Geresnių kaimynų vieni kitiems nei latviai lietuviams ar lietuviai latviams retai būna. Tačiau vidutinio lietuvio požiūris į Latviją toks, tarsi latvių visai nebūtų.

Pagalvokime ir prisiminkime: XX amžiaus pradžioje pusės Lietuvos signatarų likimai buvo glaudžiausiai
susiję su Latvija-Jelgava (Mitava), Liepoja (Libava), Ryga. Ir vėliau, nepriklausomybę įtvirtinant, kas buvo
geriausi mūsų broliai? Žinoma, latviai. Net latvių politinis elitas, kad ir sunkiai, bet palankiausiai mums
„išsprendė Palangos klausimą“– gavome kone pusę dabar mums priklausančio pajūrio.

Latvius pamilau dar vaikystėje. Manau, kad šį jausmą išgyvenę daugelis lietuvių. Vos ausis palietė jų
kalba, bemat sučiurleno kitas, pakeliantis ir mūsų kalbą, balsas. Ak, prisimenu (jausmas likęs!) – tai juk
mes patys, tik kitokie! Kaip įdomu! Platėjanti, akmeningą upės sietuvą primenanti kalba, ausis ir sielą
medumi tepanti kalba. Ir kartu nuostaba: kodėl mūsų nemoko prabilti lietuvių kalbos sesės kalba
mokyklose?

Šiuo metu galima išmokti ir „pašmacības“ būdu, kaip sako latviai, internetu bent pusę metų kasdien
klausantis LR-1, tai yra „Latvijas radio viens“, bent po penkiolika minučių kasdien. Įsikišai į ausis
ausinukus troleibuse ar autobuse – ir tu jau Latvijoje. Arba kas antrą vakarą žiūrėti jų „Panarāma“, užuot
žiūrėję mūsų, – viskas išeis tik į naudą.

Dabar juk keista ir net – sveikai pažvelgus – nepakenčiama padėtis: susitikę kalbamės rusiškai arba, kas
dar keisčiau, baisinga, vos gyva anglų kalba. Net minčių padoriai vienas kitam pasakyti nemokame. O
galėtume ir be vertėjo susikalbėti. Tai taip, brolyčiai, gyvename vieni kitus atstumdami alkūnėmis. Atsukę
nugaras. Latviai dar dairosi per petį, o mes net susikūprinę neatsisukame.

Žinoma, Lenkija padarė viską, kad XX amžiaus pirmoje pusėje Latvijos ir Lietuvos suartėjimas neįvyktų.
Pasekmės net šiandien išlikę Rygos centre, iš kurio išvažiuodamas Vilniaus kryptimi matai Kauņa, tai yra

Kauno kryptį. Lietuvos sostinės sostinė kelio ženkluose latvių sostinėje ištvėrė ir pirmąją
nepriklausomybę, ir Maskvos komunistinį režimą, ir persirito į XXI amžių. Tai taip liudijamas mūsų
„artumas“, tai yra neleistinas aklumas. Ir jau kone šimtą metų.

Nuo 2020 metų visos Latvijos viduriniosios valstybinės mokyklos ir gimnazijos pervedamos į mokymą
valstybine latvių kalba. Ar kas nors Lietuvoje apie tai rimtai prabilo? Paanalizavo LRT, kas vyksta čia pat,
giminingoje gentyje? Ar palaikė latvius mūsų Seimas? Viduje. Gal kokį menką Seimo pareiškimą,
palaikantis latvių Saeimą, priėmė? Jeigu priėmė, negirdėti jo. O juk latviai gelbstisi, juos baisingai
užsipuolė Maskva, skatindama rusų bendruomenę. Ne, mums neįdomu. Mes juk patys nutarėme nuskęsti
„trijose lenkiškose raidėse“. Būtų juokinga, jeigu ne graudu. Juk trys raidės savigarbos nenuramdys, gali
nutikti priešingai – įaudrinti, nes jos tik parodys, kad darkoma tikra lenkų kalba, ir aistros užvirs iš naujo.

Juk bus ir vėl įžeista kalba, kurią įspaudus į lūpas Vilnijos žmonėms jie buvo pasukti veidu į Varšuvą.

Užburtas ratas. Reikia vykdyti Konstituciją: valstybinė kalba – lietuvių. Argi mūsų knygnešiai tam purvą ir
sibirus brido, kad dabar iš kalbos, vos iš mirties išplėštos, taip tyčiotumėmės? Juk kalba Lietuvoje –
valstybės siena. Kaip ir Latvijoje – siena.

Kad nors koks žingsnis būtų žengtas (valstybiniu lygiu) suartinant informacines erdves. Atsiperkame
vėliavų pakėlimu ir himnų sugiedojimu. Viskas. Nei kultūros atašė mūsų ambasadoje Rygoje, nei LRT
informacinės politikos (apie korpunktą Rygoje net svajoti baisu!) Tai trunka trisdešimt metų. Vadinasi, tai
neatsitiktina, ir ne vien LRT generalinio direktoriaus reikalas. Tai sisteminio latvių ignoravimo politikos
vaisiai. Jeigu ne Arūnas Vaikutis, kuris visam gyvenimui atsisėdo mažyčiame kambarėlyje Latvijos
radijuje (LR1), mes net negirdėtume nė balso iš Rygos.

Turėjau vilties, kad Seimo rinkimus laimėjus Valstiečiams-Žaliesiems įvyks bent menkų palankių pokyčių
– neįvyko. Ir mes toliau vieniši skendime Vakarų-Rytų pafrontės zonoje. O latviai? Tiesa, jie bent jau
nacionalinio transliuotojo (LTV-1) korespondentų punktą Vilniuje senokai įkūrę. Žinios iš Lietuvos yra kone
kasdienis Latvijos žiniasklaidos reikalas. Jie geriau žino, kas pas mus vyksta. O mums nerūpi net
strateginis Rygos uostas. Kiek būtume galėję kartu su latviais nuveikti jame, kooperuodamiesi.

Neidealizuoju latvių, matau jų būdo savybių, kurios ne itin simpatiškos. Bet jos labai panašios į mūsiškes,
kai laikome save kone Europos bamba.

Išvada vis dėlto turi būti tik viena: negalima ilgiau gyventi nesimokant vieni kitų kalbos, negalima gyventi
be kasdieninio bendravimo tarp Latvijos ir Lietuvos seimų. Negalime ilgiau gyventi nematant ir negirdint
Latvijos bent eterio bangomis – per radiją ir TV.

***

2018 m. Vasario 16-ąją, Latvijai sveikinant Lietuvą valstybingumo atkūrimo 100-mečio proga, aš Latvijos
Prezidento Raimondo Vėjuonio kvietimu iškilmingai iškėliau Lietuvos tautinę vėliavą Rygos pilyje Latvijos
Prezidento rezidencijoje:

2018 m. liepos 1 d.