MENIU

Sparčiai artėja pompastiškos propagandinės eros pabaiga. Vakar Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) pareiškė, kad Europa nebegali pasikliauti JAV ir todėl jis sieks kurti naują Europos saugumo aljansą, įskaitant Rusiją.

Anot E.Makrono, Europos Sąjunga gynybos srityje turinti atstovauti tik save. Ką tai galėtų reikšti?

Jungtiniam NATO-Europos saugumui pranašaujamas galas? E. Makrono numatomas aljansas apimtų tik

Europos partnerius „plačiąja prasme, įskaitant ir Rusiją“.

Nauja E. Makrono vizija? Sakykime taip: gana senos, dar M. Gorbačiovo laikus primenanti „bendrų
Europos namų“ variantas. Tik šiais laikais tai būtų jau nauja eurofederalistinė svajonė apie „bendrą erdvę
nuo Lisabonos iki Vladivostoko“. Štai taip. Visokiausiems gąsdinimams, kad visokie nacionalistai mėgina
suskaldyti Europą sakoma: pakaks. Iš Rotšildų banko kontoros sakoma taip: viskas dabar turės būti tik
biznis, jokių emocijų.

Daug kalbėta, ir ne viena proga, kad Kremliaus interesai Europoje gali turėti du tikslus: taktiškai
suskaldyti Europos Sąjungos, ir, priešingai — padėti jai tiek susivietyti į Jungtines Europos valstijas, kad
šioms nebereikėtų JAV pagalbos.

E. Makrono pareiškime akivaizdus antrasis kelias ir ašies Paryžius-Berlynas-Maskva kūrimo pirmas
žingsnis. Įspūdinga pradžia.

Lietuvoje rožinius akinius užsidėję URM specialistai aišku pasakys: absurdas! Esą, ši geopolitinė ašis
neįmanoma nei Kremliui, nei Paryžiui, nei Berlynui. Ne tokiems arkliams toks vežimas.

O vis dėlto. Būtina susipažinti su labai plačiai elektroninėje erdvėje skelbiamomis V.Putino ideologo
Aleksandro Dugino idėjomis ir nemenkais darbais. Jis seniai, jau du dešimtmečius modeliuoja JAV, tai yra

„jūrinės civilizacijos“ išstūmimą iš „kontinentinės Europos“. E. Makronas, žinoma, neklauso A. Dugino ir
vargu ar ką žino apie jį, bet jis girdi V. Putiną. Ir kaip itin ambicingas „naujasis Napoleonas“ (kurį jis nuolat
mėgdžioja) mato „naujos Europos vizijas“.

Nord Stream-2 istorija jau įrodė, kad Berlynas, kaip tarpinė naujosios ašies Paryžius-Berlynas-Maskva
grandis, sparčiai eina pirmyn. Naivi būtume, jeigu manytume, kad E. Makronas savo iniciatyvų nederina
su Angela Merkel. Juk ne taip seniai ji panašiai pasisakė. Tiesa, atsargiau. Geopolitinėms iniciatyvoms
stipriti vyksta kiekvienas susitikimas „viršūnėse“. Kanclerę ką tik ir vėl aplankė V.Putinas. Ir jiedu vėl
sumušė rankomis dėl prekybos dujomis.

Ir anksčiau buvo galima buvo matyti didžiųjų ES valstybių (iš esmės tik Prancūzijos ir Vokietijos) žaidimus
su Kremliumi. Tačiau dabar kortos jau guldomos ant stalo.

Kokioje šizofreniškoje situacijoje atsiduria neoliberalūs kosmopolitiniai ir globalistiniai propagandistai?! Jie
ir toliau kaltins Europos nacionalistus dėl jų esamų ir nesamų simpatijų Rusijai? O juk didžiųjų tikslas jau
įvardintas: Europos aljansas su Rusija. Galbūt jau ir be NATO.

Bet juk Europos gynybos aljansas objektyviai negali būti sukurtas. Jis negali būti realia alternatyva NATO.
Nebent tas aljansas ištiestų ranką Rusijai…

Ne, ES šalys nėra pasirengusios tokiems radikaliems ir be galo rizikingiems pokyčiams. Taigi, išvada
akivaizdi: geopolitiškai susireikšminusio E. Makrono iniciatyva skaldo ir silpnina Europą.

Donaldo Trampo (D. Trump) viražai E. Makronui buvo tik dingstis. NATO įmanoma be Prancūzijos? Taip
jau buvo. Bet ar NATO būtų įmanoma taip pat ir be Vokietijos? O tada jau ir be Italijos? Be Ispanijos?
Absurdas.

Žinoma, kai kurie Lietuvos ekspertai jau kalba ir apie kažkokį „mažajį NATO“. Ko galime tikėtis tokio
geopolitinio nestabilumo sąlygomis? Turkija dar labiau pakibtų ir taptų visai nenusakoma. O Kinijai
tiesiausi keliai į Europą būtų nutiesti.

Ką mums daryti? Žinoma, kol kas nebus daroma nieko. Tik žurnalistai ir tinklininkai toliau gąsdins
nacionalistais.

Akivaizdu, kad jokie staigūs geopolitiniai pokyčiai Lietuvai, kaip ir kitoms mažosioms ES šalims nėra
naudingi, nereikalingi. Net labai pavojingi.

Savo pirmos kadencijos pradžioje prezidentė D. Grybauskaitė nuvyko būtent į Prancūziją (kas pamiršo,
primenu: šio vizito metu Lietuvos vėliava buvo apsukta antraip). Ir Prancūzija buvo paskelbta pirmąja
strategine Lietuvos partnere.

O kaip dabar? Ar atėjo laikas Lietuvai nesutikti su šia savo nežinia kokio laipsnio strategine partnere?
Galbūt reikėtų bendros kelių ES valstybių pozicijos? Visų Baltijos šalių? Bet juk mes užsienio politikos
nederiname net su Latvija.

Viena jau tikrai akivaizdu: baigiasi laikai, kuomet galėjome švaistytis propagandiniais šūkiais ir
stereotipais — esą yra vieninga Europos tarptautinė politika. Kurią kažkas kažkur sukuria. Nesukuria.

Mums Višegrado valstybių sąjunga su kas diena tampa vis būtinesnė. Ji reikštų ir mūsų tikrą užsienio
politiką (kartu su Latvija), ir rūpestį tikrais savo ilgalaikiais nacionaliniais interesais.

Sparčiai artėja pompastiškos propagandinės eros pabaiga.

2018 m. rugpjūčio 28 d.